Ir kodėl gi per Kalėdas Vėliučionyse niekada neišgirsite tradicinių „Tyli naktis…“ arba „Kalėdų naktį tylią..“?
Labai netikėtas klausimas, tačiau mes atsakysime: ogi todėl, kad jei jau mes švenčiame, tai iš širdies, ir todėl apie jokią „tylą“ per kalėdinį renginį negali būti nei kalbos. Štai ir šįmet gruodžio 19 d. – prieš pat daugumai vaikinų išvažiuojant atostogų – surengėme grandiozinį kalėdinį vakarėlį. Net ir svečių pasikvietėme iš Naujosios Vilnios muzikos mokyklos! Trys bernužėliai – iš pažiūros paprasti berniokai, visai kaip mes – kad truktelėjo akordeonus, tai net išsižiojom! Bet kai geltonkasė jų kolegė kanklėmis užgrojo, tai bene apsiverkt galėjai iš bendro gražumo…
„Bet nėr ko verkt – linksmybės dar tik prasidėjo!“ – mintyse sušuko vakaro vedėjai Matas su Ernestu, ir paleido pasirodymų karuselę. Netikėtai iš kažkur atsibeldė ir baisiai šnekus Kalėdų senelis, katras, pasiskundęs „nusimušusia navigacija“ beigi širdies nepakankamumu, palaipsniui taip įsidūko, kad net baugu žiūrėti buvo – maž ims ir pames tuoj barzdą, ar kokį veltinį bešokdams…
Nepametė. Vienok net per akinius nuo saulės (?!) matėsi, kaip ligi ašarų kvatojas jau per pirmąjį pasirodymą, kuomet minimalios priežiūros grupės vaikinai sekė eiliuotą pasakėlę apie eglutę skarotą. Vargiai beatrinksi, kas labiau čia kėlė juoką: ar įspūdingą eglutės personažą įkūnijęs Andrius, ar jį stuksenantis Genys Lukas, ar kiti pasakos veikėjai… O gal labiausiai pati vos juoką tramdanti „skaitovė“ – auklėtoja Gražina? Sunku pasakyti, bet gražu pažiūrėti buvo.
Antros grupės vyrai trims „burtų keliu“ išrinktiems Centro darbuotojams surengė mini viktoriną. Didžiausią įspūdį šiame pasirodyme paliko: a) Andžej ir Lukas, kurie persirengė Kalėdų seneliu (su Coca-Cola skardinėmis prie batų…) ir Snieguole (vienbalsiai nuspręsta, kad Centre „atrasti“ du nauji talentai); ir b) prizai už atsakymus į viktorinos klausimus, kuriuos savo autografu papuošė atlikėjas Radžis. Už tokius prizus, matyt, reiktų dėkoti antros grupės auklėtojai Zinai.
Trečiokai vienareikšmiškai pakrikštyti balsingiausiais vakarėlio dalyviais. Stojo ir užtraukė.. Naujametinę dainą apie Vėliučionis. Teksto autorius, kaip įtariama, galėjo būti grupės auklėtojas Maris, bet esmė ne vien žodžiuose – puikiai pagauta emocija, nuotaika, linksmumas! Fantastiškas pasirodymas!
Na o bene vyriausi mūsų vyrai – ketvirtokai, kaip ir dera tokiam amžiui, nusprendė visus sužavėti… Šokiais. Įspūdingus choreografinius elementus pademonstravo Tomas, bet nemažiau žavus buvo ir Artūras (didysis), suvaidinęs Dž. Butkutę, ir visi kiti „žvaigždūnai“: pamatėme ir Mantą, ir E. Ostapenko, ir kitus „pačius pačiausius“. Va per šį pasirodymą nebeatlaikė ir mūsų Kalėdų seneliukas – šoko trypė ir kvatojo, lyg pats aštuoniolikos vėl pasijutęs.
O kas dar? Oj, visko čia ir neišvardinsim. Mokytojai surengė porą tradicinių žaidimų, pripasakojo būtų-nebūtų istorijų, išbūrė vaikinams laimę ir vedybas… Netgi būsimų žmonų vardus galima buvo sužinoti – tereikėjo oro balionėlį susprogdinti (vaje, kiek triukšmo buvo… Ir kiek smagumo!). Mokytojas Petras su vaikinais porą dainų skėlė, ir, be abejo, dovanų buvo… Bet vis tik vakaro vinimi derėtų laikyti įstabų Direktoriaus pasirodymą: kur buvęs, kur nebuvęs, ėmė ir užtraukė dainą. Apie ką? Aišku, apie Centrą. Savo paties sukurtą. Įsivaizduojat?..
Na ir kas, paklausite Jūs. Nieko. Tiesiog… Iškart po pasirodymo pasigirdo siūlymas šią dainą paskelbti VVSC himnu. Čia pat įvyko ir balsavimas… Vienbalsiai „UŽ“