1941 m. gegužės 16 d. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Sovietų valdininkai ėmėsi kruopščiai vykdyti centro direktyvą. Trėmimai prasidėjo netrukus – birželio 14 d., 3 val. ryto. Į gimtuosius lietuvių namus naktį įsiverždavusios trėmimo vykdytojų operatyvinės grupės laužė šeimų likimus – gyvuliniuose vagonuose į nežinią buvo vežami tėvai, vaikai, seneliai.
Remiantis archyviniais dokumentais, 1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 tūkst. žmonių. Dėl atšiauraus klimato, bado, antisanitarinių sąlygų sukeltų ligų žmonės tremtyje sirgo, daug jų mirė. Į Lietuvą po 15 ir daugiau metų grįžo mažiau nei pusė 1941 m. tremtinių.
Minint Gedulo ir Vilties dienos 70-ąsias metines Vėliučionių vaikų ir socializacijos centro moksleiviai apsilankė Genocido aukų muziejaus organizuotuose renginiuose. Rytas prasidėjo intriguojančio, drąsaus, bekompromisio latvių režisieriaus E.Snorės sukurto filmo „Sovietų pasaka” peržiūra. Ironiškai „pasaka” vadinama žiauri istorija apie milijonų žmonių kančias iliustruojama ir Vilniuje buvusio KGB kalėjimo vaizdais. Šiuo metu kalėjimas – lankytojams atvira vieta, liudijanti kraupią istorinę tiesą. Centro moksleiviai savo akimis išvydo kankinimams skirtas kameras, sienoje paliktas kulkų žymes, mirties nuosprendžių vykdymo kameroje vis dar išlikusį lataką nužudytųjų kraujui nutekėti. Ne mažiau šiurpi „pasaka” sekama ir lankantis kitose muziejaus ekspozicijose. Išlikę tremtinių daiktai – skara su tinkleliu, skirta apsisaugoti nuo vabzdžių, laiškai, rašyti ant beržo tošies, ranka rašytas tremtyje leisto žurnalo egzempliorius – paprasti daiktai paprastų žmonių, kurių daugelio gal jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau kartu tai ir svarbūs istorijos liudytojai, kiekvienam muziejaus lankytojui padedantys geriau suprati prieš 70 metų lietuvių tautą ištikusią tragediją