Mūsų Kalėdos. Šventę kuriame patys

  Turbūt nesuklysime pasakę, kad šv. Kalėdos yra didžiausia ir svarbiausia metų šventė ne tik namuose, bet ir visose švietimo įstaigose. Vėliučionių socializacijos centre ji dar ypatingesnė ir dar labiau laukiama ir dėl tos priežasties, kad auklėtiniai, kaip tų senų laikų piemenukai, gauna teisę už nepriekaištingą elgesį aplankyti savo šeimas. Tad ir šiai šventei buvo ruoštasi daugiau kaip mėnesį, o jos scenarijų kūrė visa bendruomenė. Šventė taip pat visi drauge.

Popietės ,,Belaukiant šventų Kalėdų“ vedėjai – jais bendru susitarimu tapo anglų kalbos mokytoja Donata ir centro mokinys Daniel – pasveikino visą centro kolektyvą ir svečius – Kauno socializacijos centro ,,Saulutė“ auklėtines ir pedagogus. Tuomet auklėtiniai savo kūrybos darbais sveikino savo mokytojus ir svečius, buvo peržiūrėti per metus nuveikti darbai, visi auklėtiniai apdovanoti asmeninėmis dovanomis. Šventės ašis – mokinių sukurtas vaidinimas ,, Paauglių brendimo kančios Vėliučionyse“. Spektaklis prasidėjo jaunuolių naujametiniais pažadais. Kai kurie jų tikrai vertė suklusti: ,, Nesielgsiu kaip suaugęs“ (Deividas); ,,Keisiu blogus draugus į pinigus“ (Robert I); ,,Pasikeisiu. Tapsiu filosofu“ (Daniel); ,,Nekalbėsiu taip žiauriai su tėvais“ (Mantas); ,,Nerinksiu pastabų“ (Aleksej); ,,Merginas paliksiu vėlesniam laikui, stosiu į universitetą“ (Aurimas); ,,Man svarbiausia 3 dalykai. Pirma, nevogti. Antra. Nevogti. Trečia. Nevogti.“ (Robert II): ,,Nieko nekeisiu“ (Dovydas). Suaugusieji žino, kad nieko nekeisti taip pat yra planas, ir tai bene sunkiausiai įgyvendinamas reikalas, nes likimo iššūkiai yra nesuplanuojami. Antroje spektaklio dalyje auklėtiniai svajojo, ką dovanotų savo mokytojams, jei netikėtai Vėliučionių kieme rastų pinigų. Trečia dalis – mokinių šviesiausi prisiminimai, galintys jiems tapti kelrode žvaigžde ieškant kitokio, šviesesnio gyvenimo. Štai keletas ryškiausių jų vaikystės įspūdžių. Manto: ,,Prisimenu, kai pirmą kartą laukiau Kalėdų Senelio. Jis atėjo. Bet tai buvo mano diedukas. Tačiau aš tai sužinojau tik po trejų metų. Kai jisai mirė ir radau Kalėdų Senelio kostiumą jo namo palėpėj. Tada ėjau į palėpę pasiimti savo didžiulio džipo, kurį man mama nupirko gimtadienio proga. Aš tą džipą dar turiu. Mamą irgi. Ji graži. Mama, padovanok man angelo sparnus…“; Deivido: ,, ,,Prisimenu, kai pirmą kartą nuvažiavau  pas babą. Namas senas, aplink miškai, kieme ciucka Tuzikas. Virtuvėje ant stalo didžiulis bliūdas. Baba minko duoną, po to pora valandų laiko ant pečiaus.  Kepa. Valgau su šiltu karvės pienu. Gyvenime nesu valgęs tokios skanios duonos. Jos skonio niekada nepamiršiu. Baba, padovanok man angelo sparnus…“; Aurimo: ,,Prisimenu, prieš trejus metus tikras tėtis buvo manęs atvažiavęs pasiimti per Kalėdas ir su juo važiavom pramogaut. Nuvažiavom pas  močiutę. Tada tėtis pasakė: ,,Dabar tave nuvešiu į tokią vietą, kurios tu neužmirši visą gyvenimą. Ir nuvežė į bažnyčią pasimelsti. Pilviškiuos (mažas miestelis Vilkaviškio rajone). Kai išėjom iš bažnyčios, jis uždėjo man ranką ant peties ir tarė: ,,Geriau būti Pilviškiuos meru negu Niujorke šlavėju: Tikras tėti, padovanok man angelo sparnus…“; Dovydo: ,,Vakare ėjau su sese Deimante  iš draugų. Sumanėme pažaisti gaudynių. Sesė išbėgo į kelią. Pamačiau, kad dideliu greičiu į ją atlekia mašina. Puoliau prie jos ir spėjau patraukti. Taip aš jai išgelbėjau gyvybę. Deimante, padovanok man angelo sparnus…“

   Po vaikinų pasirodymo merginos – Kauno socializacijos centro auklėtinės – padovanojo visiems susirinkusiems savo dainas ir rankų darbo dovanas. Vėliau visų šventės dalyvių laukė bendras dainų karaokė. Vakaras baigėsi  istorijos mokytojo Jurijaus vadovaujamos grupės koncertu bei Birutės Dambrauskaitės dainos ,,Tu palinkėki šventų Kalėdų“ įrašu ir šilto gerumo, jaukumo jausmais širdyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.